Ropojantys vabzdžiai ir jų sukeliamos problemos

Tarakonai gali būti pernešami su rūbais, dėžėmis, prekių maišais, augalais, maisto ir gėrimų kroviniais. Jie gali lengvai pereiti iš vieno pastato į kitą, kai nesandarios durys, neuždengti langai yra plyšių sienose, taip pat per vėdinimo angas.

Tarakonai, turėdami labai gerai prie gamtinės aplinkos pritaikytą mitybos būdą, priklausomai nuo aplinkybių, gali ėsti įvairų maistą: duoną, vaisius, daržoves, pelėsius, dulkes. Jie gali labai greitai ir be vargo prisitaikyti prie neįprastų jiems maisto ir gyvenimo sąlygų.

Duomenų, kad tarakonai platina kai kurias ligas, yra nedaug, tačiau gerai žinoma, kad jie gali būti alerginių susirgimų priežastis. Šie vabzdžiai taip pat gali pernešti ir kitus, virulentiškus žmogui, ligų sukėlėjus. Jeigu tarakonai praryja tuberkuliozės bacilų, esančių ligonių skrepliuose, jos tarakonų išmatose išlieka pavojingos net 8 savaites.

Tarakonai gali platinti ir salmoneliozę, jeigu yra pakankamai gausios tarakonų (ypač amerikinių ir rudųjų) populiacijos patalpose, kur yra sąlygos salmonelėms vystytis (pvz., valgyklose). Tokiu atveju tarakonai tampa potencialūs ligos pernešėjai.

Tarakonai turi ir psichologinį poveikį. Jų buvimas patalpose ir žmonių būstuose jaučiamas kaip didelis nepatogumas.

Blusos yra besparniai kraujasiurbiai nariuotakojai, maitinasi žinduolių ir paukščių krauju, plačiai paplitusios visame pasaulyje. Lietuvoje skaičiuojama apie 20 blusų rūšių. Labiausiai paplitusios žmonių, šunų, kačių, žiurkių ir kitų smulkiųjų graužikų blusos.

Nors blusos mažos, tačiau jų įkandimai gali būti pavojingi užkrečiamųjų ligų atžvilgiu – gali iššaukti alerginę reakciją, sutrikti miegas, niežti oda. Blusos neperduoda ligos sukėlėjų palikuonims, tačiau pavojingus mikrobus platina visą savo amžių. Žmogus gali užsikrėsti žiurkių bei kitų graužikų, kačių ir šunų platinama žiurkine dėmėtąja šiltine bei kitomis užkrečiamosiomis ligomis. Sukėlėjai patenka į kraują blusos įsisiurbimo metu arba ant žmogaus odos ar gleivinių patekus užkrėstų blusų išmatų.

Šiuos gyvius ant savo kailio į rūsius ir kitas patalpas atneša benamės katės, žiurkės, pelės. Suradusios prieglobstį blusos veisiasi ir nuolat puola žmones. Palankios sąlygos šiems parazitiniams gyviams daugintis yra netvarkinguose butuose, namuose, kuriuose laikomi ir netinkamai prižiūrimi gyvūnai. Nušokusios nuo šuns ar katės kailio, blusos įsitaiso ant jų poilsio kilimėlio, grindų plyšiuose, dulkėse. Mėgsta veistis šuns būdose, pelių, žiurkių urvuose, paukščių lizduose.

Geros sąlygos joms veistis nenušienauti, apleisti nedirbamos žemės plotai, kur visuomet yra graužikų. Žmogaus būste, rūsiuose blusos padeda kiaušinėlius šiukšlėse, dulkėse, esančiose grindų plyšiuose, kilimuose ir kt. Karštą vasarą blusos gerai dauginasi ir gamtoje: sausose augalų atliekose, smėlėtoje dirvoje ir kt. Išsiritusi iš kokono žmogaus blusa gali badauti iki pusantrų metų. Pradžioje išsirita lervos, paskui vystosi lėliukės, vėliau formuojasi suaugėlės. Blusos amžius – nuo 3 mėnesių iki pusantrų metų.

Vorų baimė yra viena iš stipriausių fobijų. Kas trečia moteris ir kas penktas vyras bijo vorų. Moksliškai šis zoofobijos atvejis vadinasi arachnofobija (graikiškai arachne – voras, fobos – baimė) ir priskiriamas labiausiai paplitusioms fobijoms.

Vorų baimė kartais tampa patologinė, kai žmogus bijo nusileisti į rūsį, užeiti į garažą arba pasėdėti pavėsinėje sode, tikint, jog vorai ten neva laukiantys jo.