Karantininiai kenkėjai ir jų sukeliamos problemos

Žirninis grūdinukas (lot Bruchus pisorum) – pažeidžia vien žirnių grūdus. Pažeidimo požymiai išryškėja tik žiemą, laikant grūdus saugyklose. Išlindus kenkėjui į paviršių, grūde lieka apvali skylutė. Prieš tai grūdo paviršiuje galima įžiūrėti apvalų tamsesnį langelį, nes grūdo minkštimas būna išėstas — likusi tik odelė. Pažeistų grūdų daigumas sumažėja iki 75%. Tokie žirniai netinka nei sėklai, nei maistui.

Suaugę vabalai 4—5 mm ilgio, platūs, kresni, juodi, apaugę pilkšvais plaukeliais, kurie išsidėstę dėmelėmis, o antsparniuose sudaro skersinį įstrižą raištį. Priešnugarėlė dvigubai platesnė už savo ilgį. Antsparniai trumpi ir nepridengia galinių pilvelio segmentų, galva palinkusi apačion. Antenų 5 pirmieji nareliai ir priekinių bei vidurinių blauzdų viršūnė rausvos spalvos.

Žydint žirniams, vabalai papildomai maitinasi žiedais ir lapais. Ryškiai geltonos spalvos lengvai pastebimus kiaušinius patelės deda ant ankščių. Kiekviena patelė gali padėti 130 -170 kiaušinių. Ant vienos ankšties jų būna iki 35. Maždaug po savaitės išsirita iki 6 mm ilgio gelsvos spalvos storokos, pakumpusios, su mažyte galva lervos, kurios sulenda į ankštis, o iš ten -į grūdus. Čia jos vystosi toliau. Jaunos lervos turi trumputes krūtinės kojas, vyresnės būna bekojės.

Viename grūde gyvena viena lerva. Čia ji vystosi 30 – 45 dienas. Vasaros pabaigoje žirninio grudinuko lervos grūduose virsta lėliukėmis. Po 20 – 23 dienų išsirita jauni vabalai. Žiemoja suaugėliai grūduose, saugyklose. Pavasarį į lauką jie patenka su sėkla arba patys nuskrenda. Per metus išsivysto viena šio kenkėjo generacija.

Kapravabalis (lot. Trogoderma granarium (Everts) – suaugusios patelės 3 mm ilgio, patinėliai truputį mažesni. Apvalūs, rudi arba juodi, su šviesesniais rudais raštais ant antsparnių. Lervos gelsvos arba aukso rudumo spalvos, apie 6 mm ilgio. Gimęs suaugėlis poruojasi po 5 parų.

Per 1 – 6 dienas patelė padeda nuo 50 iki 90 kiaušinėlių, kurie išsirita per 3 -14 dienų. Suaugėliai gyvena tik vieną arba dvi savaites.

Šis vabalas laikomas vienu didžiausių sandėliuojamų grūdų produktų ir sėklų kenkėjų pasaulyje. Labiausiai mėgsta tokį natūralų maistą, kaip kviečiai ir į salyklą perdirbti miežiai, bet dažnai randama ir ryžiuose, žemės riešutuose bei džiovintose gyvūnų odose.

Vakarinis lapgraužis (lot. Diabrotica virgifera virgifera (Coleoptera: Chrysomelinae) – suaugėlis 5-8 mm ilgio.Lerva gelsvai balta, raukšlėta, su ruda galvos kapsule, 10-18 mm ilgio. Patelės kūnas pilkšvai žaliai gelsvas su išilginiais dryžiais ant antsparnių. Patinų elitros tamsios, tikgaluose gelsvos dėmės. Abiejų lyčių vabalų šlaunys melsvai žalios ar pilkos suišorėje melsvai žaliu pakraščiu.

Patelės kiaušinius pradeda dėti praėjus maždaug dviem savaitėms po to, kai išsirita iš lėliukių. Tai būna maždaug liepos pabaigoje. Kiaušiniai dedami prie kukurūzų stiebų viršutiniame žemės sluoksnyje, iki 15 cm gylyje. Tai žiemojanti stadija. Kiaušiniams būdinga diapauzė ir būtinas šalčio poveikis vystymosi reaktyvacijai. Lervos vystosi 71 parą, jei temperatūra 15°C, arba 27 dienas, jei temperatūra 29°C. Lervos vystosi šaknyse ir šalia jų. Jaunos lervos minta šaknelių plaušais, vyresnės šaknis visai nugraužia. Lėliukė būna dirvoje.

Didžiausią žalą padaro lervos. Jos apgraužia kukurūzų šaknis taip smarkiai, kad augalai nebeišsilaiko žemėje ir išvirsta laukuose. Suaugėliai pergraužia besiformuojančių burbuolių šilkinius siūlus, minta žiedadulkėmis, todėl augalai menkiau apdulkinami. Patekus vakarinio lapgraužio vabalams į šalį, praeina šiek tiek laiko, kol jų nemažai prisiveisia, ir tik tuomet išryškėja ekonominiai nuostoliai. Vakarinių lapgraužių suaugėliai neplinta su augalų sėklomis ar grūdais.

Tarptautiniuose kroviniuose jie aptinkami tik burbuolėse ar žaliojoje kukurūzų masėje.
Lietuvoje šis kenkėjas dar nebuvo aptiktas, tačiau jau atkeliavęs iš Amerikos į Europą padarė daug žalos kukurūzus auginantiems ūkiams ir toliau sparčiai plinta.

Gelsvapilkis saulinukas (lot. Helicoverpa armigera) – šiltuose kraštuose būna kelios drugio generacijos, jie skraido nuo gegužės iki spalio.

Pavasarį iš lėliukės išsiritę pirmos kartos suaugėliai poruojasi, kiaušinius patelės deda 5-24 paras. Per šį laikotarpį viena patelė sudeda iki 3180 kiaušinių, dažniausiai naktį ir pavieniui. Jei temperatūra 25 °C, embrionas vystosi 3 paras, jei vėsiau – 10 – 11 parų. Pirmos generacijos vikšrai maitinasi 24 – 36 paras, kol visiškai užauga (skiriami šeši ūgiai), antros kartos – 16 – 30 parų, trečios -19 – 26 dienas. Bebaigiantys maitintis vikšrai keliauja į dirvą ir per 1 – 7 paras virsta lėliukėmis 2-8 cm gylyje. Žiemojanti lėliukė dirvoje išbūna 176 – 221 paras, tuo tarpu pirmos generacijos ši stadija trunka 13 – 19 parų, kitų – 8 – 15 parų rugpjūtį ir 44 paras rugsėjį.

Suaugėliai gyvena maždaug tris savaites. Kultūriniams augalams kenkia vikšrai, grauždami lapus, pumpurus, vaisius, besiformuojančius grūdus.

Smaliùkai (Pissodes), straubliukų (Curculionidae) šeimos vabalų gentis. Pasaulyje daugiau kaip 50 rūšių, iš kurių 6 aptinkamos Lietuvoje. Smaliukai paplitę spygliuočių miškuose.

Kūnas 5–10 mm ilgio. Galva ištįsusi į ilgą straublelį, jo šonuose ties viduriu išauga antenos. Antsparniai tamsūs su skersinėmis vingiuotomis juostelėmis ar dėmelėmis, susidariusiomis iš ovalių storų žvynelių. Šlaunų vidinė pusė be dantelių. Lervos bekojės, balsvos, ruda galva, sukumpusios.

Po jaunų šakų ir kamienų žieve graužia vingiuotus takus, kurie pamažu platėja ir baigiasi ovaliomis kameromis. Jose lervos virsta lėliukėmis, vėliau iš jų išsirita suaugėliai. Žievėje jie išgraužia gilias duobutes, iš kurių sunkiasi sakai. Kenkia nusilpusiems spygliuočiams.

Ūsuočiai (lot. Cerambycidae, angl. Long-horned beetles, vok. Bockkäfer) – įvairiaėdžių vabalų (Polyphaga) pobūrio šeima, priklausanti lapgraužinių (Chrysomeloidea) antšeimiui. Ūsuočiams būdingos ilgos antenos, nuo ko ir kilo šeimos pavadinimas.

Tai įvairaus dydžio, pailgi, grakštūs vabalai, turintys 11-12-nares šeriškas ar siūliškas, o patinai neretai pjūkliškas ar šukiškas antenas. Antenos ilgos, paprastai ilgesnės už pusę kūno, laikomos virš nugaros atkreiptos atgal. Akys dažniausiai inksto formos. Kojos ilgos, laibos.

Kai kurie ūsuočiai cypia. Garsą išgauna prieškrūtinį trindami į vidukrūtinį. Dauguma ūsuočių – dieniniai vabalai, aktyvūs šiltomis saulėtomis dienomis. Sugaunami pamiškėse ant žiedų, kelmų, rąstų bei pažeistų medžių kamienų, telkiasi prie tekančių rūgstančių medžio sulčių. Dieninių rušių kūno spalva ir antsparnių raštas ryškesni.

Naktiniai ūsuočiai skraido vakarais ir naktimis. Jų kūnas paprastai būna juodas arba rudas ir be rašto. Dauguma jų skrenda į šviesą. Dieną jie slapstosi žievės plyšiuose, miško paklotėje, rąstų ar žabų krūvose.

Daugeliui rušių būdingas ryškus Lytinis dimorfizmas: Patinai už pateles yra daug lieknesni, ilgesnėm antenom. Kartais būna nevienoda patelės ir patinėlio spalva, antsparnių ar priešnugarėlės piešinys, plaukų danga.

Pasaulyje priskaičiuojama apie 26 tūkst. rūšių, Lietuvoje žinoma 116 rūšių, dar ieškotina apie 12-15 rušių.

Skaptukai (lot. Anobiidae, vok. Nagekäfer) – vabalų (Coleoptera) šeima, kuriai priklauso cilindriškos formos smulkūs vabalai. Kūnas paprastai tamsiai rudas ar rusvas. Galva palenkta į apačią ir iš viršaus ją dažniausiai dengia priešnugarėlė. Antenos prisegtos galvos šonuose prieš akis. Antenos įvairios formos – pjūkliškos, šukiškos ar siūliškos.

Lervos baltos ar gelsvos, su šviesiai ruda galva, pasagos formos. Jos žaloja baldus, medines pastatų konstrukcijas, kolekcijas, knygas, kankorėžius ir kt. Pasaulyje yra apie 1500 rūšių, Lietuvoje – apie 26 rūšys.